Šiemet, tarsi, madingu reikalu tapo kalbėti apie tai, kokia viena grupė buvo stipri, o kita – silpna. Tas įtikėjimas buvo toks stiprus, kad kartais priversdavo pagalvoti, ar  tai nėra tiesa. O į tokius klausimus gali atsakyti tik tarpusavio dvikovos.

Arba gali neatsakyti. Šią savaitę iš aštuonerių žaistų rungtynių net septyneriose absoliučiai nebuvo įmanoma atsakyti, kuri komanda laimės ir tik WWG (iš tos “silpnesnės” grupės) iškovojo pakankamai lengvą pergalę.

Taigi, darome prielaidą, kad geresni pavadinimai dar nereiškia geresnės grupės. Arba, ponios ir ponai, atkrintamosios startavo visiems.

Svajonė – Skaidiškės 3:5

Šį aprašymą pradedu nuo šių rungtynių neatsitiktinai. Tiesiog, tai kas vyko tarp šių komandų, yra tikrų tikriausias kosmosas – “Svajonė” turėjo dviejų įvarčių persvarą, iki 75 minutės dar pirmavo, o galiausiai pralaimėjo dviem įvarčiais.

Bet apie viską iš pradžių. Kaip geriems muzikantas sukurti hitą užtenka keturių akordų, taip “Svajonei” šį sezoną užtenka plano A, kad žaistų tokį žaidimą, kuris garantuoja rezultatą.

“Aš to net nepavadinčiau žaidimu, bet faktas, kad visi renkasi tokią taktiką, kuri jiems geriausia”, - po rungtynių apie varžovų žaidimą kalbėjo Marius Bukauskas, pripažinęs, kad vienu metu jau nebetikėjęs saviškių pergale.

Vos prasidėjus rungtynėms, pirmoji “Svajonės” ataka virto įvarčiu. Netrukus už žaidimą ranka baudos aikštelėje į “Svajonės” vartus buvo skirtas baudinys, dar po poros minučių – už stūmimą į nugarą, baudinys buvo skirtas “Skaidiškių” nenaudai. Tiek Pavelas Šarynskis, tiek Danielius Vaitkus užtikrintais smūgiais į apatinį vartų kampą apsikeitė įvarčiais.

“Skaidiškių” atstovai atrodė tarsi ne savi ir per pirmąjį kėlinį nenusipelnė daugiau nei turėjo.

Po pertraukos – dejavu. Užteko “Skaidiškėms” sekundei primigti ir “Svajonė” juos nubaudė trečiuoju įvarčiu.

“Sunku patikėti, kad per visą sezoną praleidus du įvarčius, per šias rungtynes praleidome tris”, - dėstė M.Bukauskas.

Tačiau faktas yra vienas – “Skaidiškės” jokiu būdu nesusitaikė su tokiu rezultatu ir dėjo visas pastangas jį pagerinti savo naudai. Antrojo įvarčio laukti ilgai nereikėjo, o trečiasis krito žymiai vėliau. Tačiau ties tuo trečiuoju įvarčiu, likus penkioms minutėms iki dvikovos pabaigos, “Svajonė” sugriuvo. O tai šiai komandai kainavo dar du įvarčius.

Dineris – Žaibo kirtis 2:2

Jei kas prieš rungtynes būtų spėjęs tokį rezultatą, daugiau ar mažiau būtumėm galėję su tokiu spėjimu sutikti, tačiau post factum galime konstatuoti, kad tokiose rungtynėse devyniais atvejais iš dešimties triumfuotų “Žaibo kirtis”.

Žaibai, nors patys ir nesutinka, sužaidė nuostabias rungtynes. Kur kas dažniau šį sezoną mes galėdavome matyti, kaip ŽK žaidimas neįtikina, o šįkart – viskas ėjosi kaip iš pypkės.

Pirmasis Gintauto Šteino įvartis “Dineriui” buvo aiškus ženklas, kad bus labai sudėtinga. Sunku paaiškinti, kokiu būdu ŽK taip stipriai laimėjo aikštės vidurį, tačiau šįkart tai buvo akivaizdu. Žaidimas vyko viena kryptimi ir prieš pat pertrauką krito antrasis įvartis.

Sveikintina, kad Žaibai nestabdė ir po pertraukos toliau bandė dar labiau priešininkus įspausti į kampą. Ir, tiesą sakant, tokių galimybių turėjo ne vieną ir ne dvi. Virpstas, skersinis, darkart virpstas, puikus vartininko žaidimas – šimtaprocentinės progos, kurios niekaip nevirto įvarčiais. Na, o “Dineris”, neturėdamas ko prarasti, po kampinio sugebėjo nukreipti kamuolį į vartus.

“Mes niekada po kampinių nepraleisdavome”, - guodėsi ŽK žaidėjai.

Besibaigiant rungtynėms, trys “Dinerio” žaidėjai sukūrė kombinaciją, kuri virto išlyginamuoju įvarčiu. Tai dar vienas epizodas, kokių “Žaibo kirčio” žaidime įprastai nebūna.

“Mes viską darėme gerai, išskyrus du dalykus, kuriuos būtina pataisyti – gynybą ir progų realizaciją”, - reziumavo G.Šteinas.

ŽV – Keksai 2:0

ŽV yra labai nenuspėjama komanda, “Keksai” – absoliučiai nuspėjama. Ką turiu omeny? Jei ši komanda pradžioje realizuoja savo progas, tada dar galima tikėtis intrigos, jeigu ne – aišku, kad ši komanda pralaimės. Yra toks momentas, kad lygos naujokai dar labai sunkiai paskirsto jėgas ir antrajame kėlinyje jų paprasčiausiai pritrūksta.

Na, o rungtynes “Keksai” už varžovus pradėjo geriau. Porą kartų pavyko sukurti geras situacijas prie varžovų vartų, tačiau smūgiai buvo tokie netikslūs, kad kamuolys išriedėdavo net ne už vartų linijos, o už šoninės.

Vis tik, tai buvo pretekstas varžovams atsibusti. Ir jie atsibudo. O tada progų komandos sukūrė tiek, kad nors į maišą dėk. Tačiau, skirtingai nei rungtynėse “Rivona” – “Vilkai” (antradienį) rezultatas čia nesikeitė.

Po pertraukos žaidimas pasikeitė – ŽV įjungė aukštesnę pavarą, “Keksai” – žemesnę ir matėsi, kad tik laiko klausimas, kada ŽV įmuš. Dmitrijus Raksa įmušė kartą, Rolandas Jurkevičius – antrą kartą ir tai yra didžiulis žingsnis kovojant dėl aukštesnių vietų.

Setas – Oniksas 0:1

Verta prisiminti, kad čia žaidė praėjusių metų pirma komanda ir paskutinė, tačiau aikštėje tą pamatyti buvo neįmanoma. Taip, “Oniksas” valdė aikštės vidurį, kūrė daugiau progų, tačiau vis tik nepriminė tos pernykštės komandos, kuri nuo kelio šlavė visus iš eilės.

“Kaip anksčiau minėjau, kad mes vis dar ieškome savo žaidimo. Akivaizdu, kad teks tas paieškas atidėti dar savaitei”, - pernelyg džiaugsmo nedemonstravo Edvardas Ruskan.

Reikia pažymėti, kad jo ginamuose vartuose kamuolys pabuvojo du kartus, tačiau abusyk teisėjo švilpukai fiksavo nuošalę ir įvarčio neįskaitė. Nepaisant to, “Oniksas” vaikščiojo pernelyg plonu ledu, todėl ta pergalė negali būti ta, kuri teiktų labai daug džiaugsmo.

Maža to, kad 2017 metų čempionai vienintelį įvartį įmušė priešpaskutinę minutę.