Neabejoju, kad daugelis pamatę vakar dienos rezultatus nustebote. Aišku, jei ne tas RELAX įvartis pačioje dvikovos pabaigoje, tos nuostabos būtų dar gerokai daugiau. Bet kokiu atveju, “Vilkų” ir “Sienos” pergalės į A grupės turnyrinę lentelę įnešė tiek sumaišties, kad sunku ten ką nors suprasti.

Beje, dieną nulijęs lietutis kažkiek atgaivino žolę ir, panašu, kad ketvirtadienį buvo geriausia aikštės kokybė nuo sezono pradžios.

 

RELAX – Setas 1:0

Paskutinę minutę į šio sezono VFL traukinį įšokę RELAX atstovai kol kas daugiausiai yra priversti remtis senukų pagalba. Jie netgi paskaičiavo procentais, kiek laiko prie komandos prisidėjo jaunimas, o kiek veteranai. Tiesa, šį kartą buvo ir jaunesnių.

Kalbant apie rungtynes, tai jos vyko prie vienų vartų. “Setas” nuo pirmųjų minučių pastatė milžinišką (apie tokį net WWG turbūt nesvajoja) autobusą, o RELAX vargo. Patys “Seto” atstovai kartas nuo karto surengdavo kontrataką ir galėjo atsitikti taip, kad būtent ši komanda būtų išsiveržusi į priekį.

Antrasis kėlinys buvo kitoks. Ta prasme, kad RELAX, skirtingai nei iki pertraukos, pradėjo kurti progas. O jos, švelniai tariant, buvo fantastinės. Iš pradžių nerealizuotas baudinys, vėliau vienos atakos metu “Setą” dukart gelbėjo skersinis, dar vienos atakos metu jau gelbėjo virpstas.

Atrodė, kad RELAX-ui įmušti tiesiog neįmanoma. Tačiau senas geras posakis byloja, kad nieko nėra neįmanomo. Šiek tiek pabirėjus “Seto” gynybai, RELAX sukūrė ataką dešiniuoju kraštu, tada perdavimas praktiškai į baudos aikštelę ir 1:0.

Tai buvo pirmoji RELAX pergalė, o jos išlaukęs vienas komandos senbuvių ir lyderių iškovotų trijų taškų proga užsikūrė pergalės cigarą. Kol vyko šis procesas, komanda vėl pradėjo dėliotis taškus, ko reikia, kad patektų į grupės geriausių ketvertuką.

 

WWG – Svajonė-Infra 1:1

Pasakojimą apie šias rungtynes reikėtų pradėti nuo to, kad WWG neturėjo pagrindinio vartininko ir neturėjo pagrindinio idėjinio vado. Taip, tai buvo pirmas kartas šiame sezone, kai WWG atstovai nematė šalia aikštės Martyno Areškos. O istorija byloja, kad be jo komanda įprastai nelaimi.

Jei rimtai, sunku pasakyti, kaip būtų žaidę WWG kitu atveju, bet ketvirtadienio vakarą jie į aikštę išėjo užsnūdę. Tai, kad jie iškovojo tašką, pagal tokį žaidimą, galima prilyginti stebuklui.

Šiaip jau, abi komandos labiau mėgstančios žaidimą antru numeriu – šiose rungtynėse “Svajonė” nusprendė, kad gali žaisti ir kitaip. Nuo pirmų minučių jie perėmė iniciatyvą ir atrodė, kad žaidžia prieš žymiai silpnesnę komandą.

15 minutę krito ir pirmasis įvartis. Ne visai logiškas, bet jis yra įvartis. Danielius Vaitkus turėjo pakankamai daug laisvės, būdamas tiesiai prieš vartus, ir ta laisve pasinaudojo mušdamas įvartį. Kodėl įvartis nelabai logiškas? Gal dėl to, kad smūgis ne visiškai pavyko.

Atrodė, kad po šio įvarčio WWG atgis. Nei velnio. Ir toliau aikštėje dominavo “Svajonė”. Ši komanda turėjo užtektinai progų, kad skirtumą išaugintų iki dviejų ar net trijų įvarčių, tačiau neišaugino.

O likus žaisti maždaug 20 minučių WWG atsibudo. Žaidimas apsisuko 180 laipsnių ir nuo to laiko atakuojančia komanda tapo WWG. Per tą likusį laiką pavyko suskaičiuoti bene penkis kampinius prie “Svajonės” vartų. Nuo pat pirmojo buvo akivaizdu, kad gynėjai plaukioja, todėl tokių standartinių situacijų “Svajonė” turėjo prisibijoti.

Likus porai minučių, išlyginamasis įvartis buvo įmuštas.. būtent po kampinio.

 

Siena – ŽV 3:0

ŽV į šias rungtynes susirinko su vienu keitimu ir nuo pat pradžių atrodė, kad ta susirinkimo problema gali komandai kainuoti. Tai, ką matėme nuo pirmųjų minučių, privertė tas mintis pergalvoti – ŽV aikštėje buvo įdomesnė komanda.

Tiesa, nebuvo taip, kad ŽV žaidė, o “Siena” – ne. Abi bandė žaisti futbolą, kūrė kažkokias progas ir, aišku, stengėsi iškovoti alaus. “Sienos” papildoma motyvacija – komandos senbuvio Arno Pociaus keturiasdešimtmetis. Juk visada maloniau tokias progas pažymėti po pergalės nei po pralaimėjimo.

Rimas Baubonis pasinaudojo viena iš “Sienos” progų” ir tuomet kirbėjo mintis, kad ŽV paluš. Dar kartelį nuojauta apgavo – ŽV ne tik kad nesustojo, bet dar padidino tempą.

Galima sakyti, kad nuo tos 17 iki 50 minutės ŽV visko darė ir daugiau, ir geriau. Tuomet ta nelemta minutė, kai per ją “Siena” įmušė du įvarčius ir tada rungtynes jau buvo galima uždaryti.

“Kokį antifutbolą turime žaisti, kad nelaimėtumėm?”, - likus maždaug dvidešimčiai minučių iki rungtynių pabaigos komandos draugo paklausė Evaldas Gelumbauskas.

Atsakymas turėtų skambėti: jokio. Tuomet net jei “Siena” būtų žaidusi siaubingiausiai kaip įmanoma, ŽV būtų turėję žaisti žymiai geriau nei žaidė ketvirtadienį. ŽV nebeturėjo nei jėgų, nei tikėjimo, nei bet ko, kas vestų komandą į pergalę.

 

Gulbinai – Vilkai 1:2

Sensacija. Net jei “Gulbinams” nepasisekė, net jei kažkur jų nenaudai suklydo teisėjas, net jei viskas galėjo pasibaigti kitaip. Sensacija. Dėl to, kad “Gulbinai” per šiurkščiai klydo gynyboje, o tas klaidas “Vilkai” vertė įvarčiais.

Pats žaidimas aikštės viduryje buvo apylygis. O net ir tai šiandieniniams “Gulbinams” žaidžiant prieš “Vilkus” yra neatleistina. Progas geriau realizavo “Vilkai”, tačiau futbole taip jau kartais būna.

Įpusėjus kėliniui ir jam besibaigiant, kamuolys dusyk pabuvojo “Gulbinų” vartų tinkle. Pajutę, kad įmanoma laimėti, “Vilkai” užsivedę ir po pertraukos atidavė tiek jėgų, kiek turbūt dar nebuvo atidavę.

“Gavo alaus – visi laimingi. O tai prieš tai buvusiose rungtynėse vienas nepatenkintas tuo, kitas – tuo.. Tikrai labai džiaugiamės”, - po rungtynių komentavo Tomas Butkus.

Pačioje rungtynių pabaigoje “Gulbinai” sušvelnino atsilikimą ir su pridėtu laiku turėjo dar maždaug 2 – 3 minutes tam, kad pagriebtų tašką. Spaudimas buvo, kamuolys arti “Vilkų” vartų buvo, bet įvarčio ne.

---

Po ketvirtojo turo pirmą ir paskutinę vietas jau skiria tik 6 taškai. Tai reiškia, kad kelialapių dalybos žada būti karštos. O nuo to tik įdomiau.