Šiemet kažkaip to beveik niekada neakcentuodavau, bet dabar tam yra puiki proga – nuo VFL susikūrimo NEI VIENA komanda nesugebėjo apginti čempiono titulo. Dar prieš sezoną „Skaidiškių“ vadovas Marius Bukauskas kalbėjo, kad „būtų didžiulė staigmena, jei laimėtumėm antrus metus iš eilės“, tačiau pagal tai, kokia sudėtimi pastarosiomis savaitėmis į rungtynes rinkosi skaidiškiečiai ir kokią sportinę formą jie buvo pasiekę, toks scenarijus tikrai nebuvo neįmanomas. Vis tik, šiemet į finalą pateko dvi autobusų komandos, kurių žaidimą nuspėti be proto sudėtinga.

Kalbant apie blogus dalykus, tai „Svajonė“ vakar nesusirinko į rungtynes – už tai jiems bus skirtas techninis pralaimėjimas ir finansinė bauda.

Carlsberg nealkoholinis – Skaidiškės 1:0 (Serijos rezultatas 2:0).

Ši dvikova buvo tarsi pirmojo pusfinalio kopija. Skirtumas tik toks, kad „Skaidiškės“, skirtingai nei „Žaibo kirtis“ neįmušė greito įvarčio. Šių rungtynių apžvalgą vertėtų pradėti nuo to, kad geras keturias valandas prieš rungtynes ir jų metu lijo lietus. Šiam VFL sezonui tai nėra įprastas dalykas, tačiau kartais taip nutinka. Aikštė tapo minkšta, šlapia ir, kiek kalbėjo ekspertų būrelis, tai buvo šioks toks pranašumas „Carlsberg“ ekipai.

Kitas momentas – dėl nesusirinkusios „Svajonės“, šioms rungtynėms teisėjavo DU teisėjai ir šis neplanuotas sprendimas pasitvirtino visu šimtu procentų.

Pačios rungtynės.. „Skaidiškės“ nuo pirmos minutės perėmė iniciatyvą, o „Carlsberg“ kantriai gynėsi bei laukė savojo šanso. Vieną tokį žaliai balti turėjo tikrai labai neblogą. Tiesa, iškart po to fantastiška galimybe nepasinaudojo ir „Skaidiškės“.

Viskas šioje dvikovoje pasikeisti galėjo antrojo kėlinio viduryje, kai po gražios atakos skaidiškiečiai pasiuntė kamuolį į vartus, tačiau tuomet buvo užfiksuota nuošalė. Daugiau tokių super momentų ši komanda neturėjo. Kita vertus, pusprogių, baudos smūgių, kampinių buvo į valias. Tačiau pramušti „Carlsberg“ vartininką buvo neįmanoma.

Patys „Carlsberg“ atstovai pasižymėjo jau per pridėtą laiką. Tas įvartis serijoje nieko nepakeitė, nes po šios atakos teisėjai vis tiek būtų paskelbę rungtynių pabaigą.

„Carlsberg“ į finalą keliauja antrus metus iš eilės. Jame teks susigrumti su tokių aukštumų iki šiol nepasiekusiais draugais iš WWG.

Rivona – Oniksas 2:5

Stebint šias rungtynes, apie „Rivoną“ kilo dvejopos mintys: pirma – puolančioji „Rivona“ ir antra – besiginančioji „Rivona“. Tai, tarsi, du skirtingi poliai, nes puolime ši komanda vien per pirmąjį kėlinį dukart sukirto kamuolį į skersinį, kartą – į virpstą bei sukūrė begales momentų, kurie galėjo virsti įvarčiais.

Kitas – gynybinis polis, į kurį žiūrėti buvo šiek tiek graudžiau. Siaubingos, kartais net nesuvokiamos klaidos, kurios kartais virsdavo įvarčiais, kartais – ne.

O „Oniksas“ tiesiog žaidė savo žaidimą ir įrodė, kad šiandien yra stipresnė komanda už „Rivoną“. Pirmąjį įvartį jie pelnė prabėgus keliasdešimčiai sekundžių po to, kai „Rivonos“ lyderis Tomašas Rudzianec per plauką neįmušė įvarčio. Po jo smūgio kamuolys atsitrenkė į skersinį ir sustojo ant vartų linijos.

Po pirmojo įvarčio netrukus krito antrasis, o tada „Rivonos“ dainelė jau buvo sudainuota.

Gulbinai – RELAX 3:1

RELAX šias rungtynes pasitiko be trijų (!) diskvalifikuotų žaidėjų. Be jokios abejonės, tai darė milžinišką įtaką rungtynėms, tačiau net ir be tos trijulės RELAX dar nebuvo palaidojęs savo galimybių.

Tos galimybės buvo palaidotos 15 minutę, kai „Gulbinai“ pelnė pirmąjį rungtynių įvartį. Tuomet RELAX-ui reikėjo mušti jau du įvarčius, o vaizdas aikštėje rodė, kad jie tam nepasiruošę ir jie tuo patys nelabai tiki. Ką teisingai darė „Gulbinai“? Jie nesustojo žaisti ir ieškojo savo kelių toliau.

„Aš galvoju, kad tai buvo rungtynės iki trečio įvarčio. Tuomet varžovai visiškai nuleido rankas“, - po dvikovos sakė Jonas Garšva.

Būtent po to, kai jo atstovaujama komanda pirmavo 3:0, ji suprato, kad rungtynėse galima padėti tašką. Tašką, kuris komandai kitą savaitę atveria galimybę iškovoti mažąją taurę.