Kaip ir buvo galima prognozuoti, „Žaibo kirtis“ tapo pirmąja komanda, patekusia į finalą. Ramiose atsakomosiose rungtynėse Žaibai 1:0 nugalėjo „Skaidiškes“ bei iškovojo vienuoliktą pergalę iš eilės. Kas lėmė tokią seriją? Dažnas varžovas pasakytų – žaidėjai iš trečios lygos. Tačiau pats „Žaibo kirtis“ turi savo versiją, kuri yra neįtikėtinai tiksli.

„Turime pavyzdžių, kai komandos vienam sezonui surinkdavo galingą sudėtį, tačiau nieko nepasiekdavo. Mes savo komandą kūrėme dešimt metų. Daugelis dabartinių žaidėjų su mumis yra labai seniai, vienas kitą labai gerai pažįstame, esame subrendę kaip komanda, o tai ir duoda rezultatų“, - po laimėtų antrųjų pusfinalio rungtynių sakė Gintautas Šteinas.

Žaibo kirtis – Skaidiškės 1:0 (serijos rezultatas 5:1)

Dar prieš savaitę „Skaidiškių“ žaidžiantysis vadovas Marius Bukauskas minėjo, kad po pralaimėjimo į atsakomąsias rungtynes jo komanda susirinks tik pasižaisti. Sunku pasakyti, ar jis tuomet jau žinojo, kad į tas atsakomąsias rungtynes neatvyks trys labai svarbūs komandai žaidėjai, bet iš esmės, savo žodžio jis laikėsi.

Pati rungtynių pradžia buvo atkakli ir net kietoka, tačiau Pavelui Pelakauskui galingu smūgiu įmušus pirmąjį įvartį, viskas atslūgo, o pati dvikova labiau priminė draugiškas rungtynes.

Epizodų, kurie galėjo virsti įvarčiais, sukūrė ir vieni, ir kiti. Galbūt, „Žaibo kirtis“ kažkiek daugiau, bet iš esmės, nebūtų nieko keisto, jei rungtynės būtų pasibaigusios lygiosiomis.

Po pralaimėjimo „Skaidiškių“ atstovai neabejojo, kad mažajame finale dėl trečiosios vietos susikaus su ŽV komanda. „Žaibo kirtis“, savo ruožtu, neabejoja, kad finale jų laukia „Dineris“.

WWG – Grija 1:1 (serijos rezultatas 3:2)

Turbūt, įdomiausios antradienio rungtynės, kuriose serijos nugalėtojas nebuvo aiškus iki paskutinės minutės. WWG neslepia, kad jų komandai paprasčiausiai pasisekė.

Šios serijos baigtį iš esmės nulėmė pirmosios rungtynės, kuriose „Grija“ buvo geresnė komanda, tačiau laimėti nesugebėjo. Šįsyk WWG žaidė žymiai geriau nei pirmose rungtynėse ir progų susikūrė žymiai daugiau. Tiesa, savo labai gerų progų turėjo ir „Grija“.

Pirmasis įvartis buvo įmuštas kėlinio viduryje, kai Ernestas Komarovas pasinaudojo varžovų klaida gynyboje. Tas įvartis „Griją“ įkvėpė dar geresniam žaidimui. Ir nuo tos akimirkos kurį laiką „Grija“ ir buvo geresnė komanda aikštėje.

Tuomet savo žodį tarė Vasilijus Novičkovas, galingu baudos smūgiu išlyginęs rezultatą. Tuo metu iki pirmojo kėlinio pabaigos buvo likusios mažiau nei dvi minutės.

Po pertraukos buvo žaidžiamas pakankamai atviras futbolas, o įsimintiniausias momentas, kai „Grijos“ du žaidėjai pabėgo prieš WWG vieną gynėją, tačiau po perdavimo vienas kitam nepavyko pataikyti į kamuolį.

Norfa – Oniksas 6:2 (serijos rezultatas 6:7).

„Atvirų durų dienos“ – taip būtų galima įvardinti vaizdą, kurį pasiūlė abi komandos.

Pradėkime nuo to, kad ankstyvas laikas labai ribojo susirinkusių žaidėjų skaičių, todėl abi komandos dvikovą pradėjo septyniese prieš septynis. Netrukus pasirodė aštuntasis „Norfos“ žaidėjas, dar vėliau ir „Onikso“.

Po dvikovos Edvardas Ruskan minėjo, kad rezultatas neatspindi vaizdo aikštėje ir jis buvo visiškai teisus. „Norfa“ galėjo įmušti bent dešimt įvarčių šiose rungtynėse, bet tiek pat galėjo ir praleisti.

Antrojo kėlinio pradžioje rezultatas buvo 2:2 ir tuo metu net minties nebuvo, kad šioje serijoje gali kilti klausimų dėl to, kas paskutinėse sezono rungtynėse kovos dėl penktos, o kas – dėl septintos vietos?

Bet „Norfos“ vienas įvartis, antras ir intriga užgimė. Ernestas Stupak 76 minutę pelnė įvartį, kuris iki minimumo sumažino komandos atsilikimą serijoje. Tuomet dar Arnoldas Švaikovskij pabėgo vienas prieš varžovų vartininką, bet.. Edvardo Ruskano įveikti nesugebėjo.

Carlsberg nealkoholinis – Setas 5:0 (serijos rezultatas 8:1).

Dar vienos rungtynės, kuriose abi komandos tiesiog mėgavosi žaidimu. Galbūt, žaliai balti mėgavosi labiau, tačiau nebuvo taip, kad „Setas“ nežaistų.

Apskritai, pagal tą žaidimą, kurį demonstravo „Seto“ komanda, bent vieno įvarčio ji tikrai nusipelnė. Pavyzdžiui, situacijoje, kai komandos vartininkas Robertas Butkus persivarė kamuolį per visą aikštę, pakėlė tribūnas į orą, bet įvarčio neįmušė. Jėgų sugrįžti atgal į vartus nebebuvo daug, tačiau „Carlsberg“ tuo nepasinaudojo.

Dar vienas įdomus šių rungtynių momentas kilo prie to paties R.Butkaus vartų, kai „Carlsberg“ vieną įvartį nusprendė pelnyti kulniuku per save. Iš tikro, sunku paaiškinti, kaip tas veiksmas vadinasi, tačiau jei kamuolys būtų atsidūręs tinkle (o trūko nedaug), tai neabejotinai būtų gražiausias sezono ir vienas gražiausių visų laikų VFL įvarčių.