Pirmadienį dėl sudėtingų oro sąlygų pasaugoję LEU stadiono veją, trečiadienį Vasaros futbolo lygos Didžiojo aštuoneto komandos atsakomosiose pusfinalių dvikovose išsiaiškino finalų dalyvius, o „Skaidiškės“, „Vilkai“, „Salininkai“ ir „Carlsberg Nealkoholinis“ išsidalino 5-8 vietas.

 

„Dineris“ – „Vilniečiai“ 2:1 (pirmos rungtynės 3:3)

 

Pernai apgynę VFL čempionų titulą „Dinerio“ futbolininkai aukso raidėmis įsirašė į lygos istoriją. Šiais metais jie turės progą pakoreguoti įrašą ir tapti pirmąja komanda iškovojusia Didžiąją taurę tris kartus iš eilės.

 

Kelias į finalą nebuvo lengvas, tačiau „Dinerio“ patirtis ir čempioniškas charakteris pranoko jaunatvišką „Vilniečių“ azartą ir veržlumą. Kadangi pirmose pusfinalio rungtynėse buvo užfiksuotos lygiosios, antrąsias komandos pradėjo iš vienodų pozicijų. Tačiau kuomet 7 min. Lukas Vaičiūnas pelnė pirmą įvartį ir išvedė „Dinerį“ į priekį, paaiškėjo, kad „Vilniečių“ atakuojantis personalas neturi rimtesnių argumentų prieš tvirtą čempionų gynybą. 

 

„Vilniečių“ situaciją dar labiau apsunkino pirmo kėlinio pabaigoje prasileista varžovų kontra, kurią tiksliu smūgiu užbaigė gynėjas Nikolai Strelec. Ir nors antrame kėlinyje „Vilniečiai“ po Edvino Mučinio smūgio galva sugebėjo rezultatą pašvelninti, bet išplėšti dar vienų lygiųjų jiems nebepavyko.

 

„Pirmas kėlinys buvo mūsų, valdėm situaciją, kūrėm progas, mušėm įvartis. Viskas buvo labai smagu, atsipalaidavom, pasipylė bajeriukai, bet kai pačioje antro pradžioje prasileidom įvartį – atsirado nerimo. Žaidimas pagriuvo, atsirado klaidos, netikslūs perdavimai, nervingumas. Tos 20 minučių tikrai buvo sudėtingos, bet mes jas išgyvenome, o pabaigoje jau ir vėl kontroliavome situaciją, ir užbaigėme rungtynes čempioniškai. Nors ir esame vyriausia komanda, bet atkrintamosiose tai buvo ne trūkumas, o privalumas“, – konstatavo „Dinerio“ vadovas Paulius Anuškevičius.

 

„Žaibo kirtis“ – SKK „Oniksas“ 4:1 (2:0)

 

Jei „Dineris“ į VFL Didžiosios taurės finalą žengė trečią sykį iš eilės, tai „Žaibo kirtis“ – trečią per paskutinius ketverius metus. 2020 metais žaibuojantys kirčiai iškovojo auksą, 2021-ais – finale po baudinių loterijos užleido sostą „Dineriui“, o pernai suklupo pusfinalyje ir turėjo tenkintis bronzine pergale Mažąjame finale. Kuriame, beje, jiems teko susitikti su SKK „Oniksas“ ekipa. Kuri, beje, 2020-ais grūmėsi su „Žaibo kirčiu“ finale.

 

Abu paskutinius finalus laimėjo „Žaibo kirtis“. Laimėjo jis ir abu pastaruosius pusfinalius. Ir padarė tai gan tvirtai beigi užtikrintai. Į atsakomąjį pusfinalį „Žaibo kirtis“ atvyko su dviejų įvarčių bonusu ir bent dviem aštuonetais žaidėjų. „Oniksas“ susirinko gerokai kukliau, o bene labiausiai išretėjusi buvo puolėjų grandis. O be puolėjų, kaip žinia, mušti įvarčius gali būti misija nelabai įmanoma.

 

Tiesa, pirmame kėlinyje su įvarčiais pas abi komandas buvo nekažką, net ir progų nebuvo daug, bent jau nepalyginamai mažiau, nei pirmose pusfinalio rungtynėse.

 

Tačiau antrame kėlinyje vartai atsirišo ir įvarčiai sukrito į savo tinklus. Be abejo, dideliam „Onikso“ apmaudui, daugiausiai sukrito į jų tinklus. 51 min. Justinsa Baltrimavičius tolimu baudos smūgiu pramušė „Onikso“ vartininką Edvardą Ruskan, o dar po minutės į oniksėnų vartus buvo skirtas 9 metrų baudinys, kurį užtikrintai realizavo Vilius Zabarauskas.

 

4:0 bendroje pusfinalių sumoje nepaliko klausimų dėl finalo dalyvių. Tiesa, „Oniksas“ kovojo iki galo, 76 min. Rolandas Andrijevski visgi pramušė „Žaibo kirčio“ vartininką Augustiną Latvėną, bet varžovų džiaugsmą tuoj pat nugesino vieną po kito du įvarčius pelnęs Kęstutis Platūkis.

 

„Pirmas kėlinys nebuvo toks jau ramus, varžovai davė stiprią kovą, kabinosi. Tik tų progų nelabai buvo. O kai antrame kėlinyje įmušėme pirmą ir antrą, tada jau emocijos aprimo, supratom, kad varžovai jau nebeatloš keturių įvarčių, pasidarė ramu. Ką gi, grįžtame į finalą po metų pertraukos, vėl susitiksime su „Dineriu“, neabejoju, kad bus labai įdomios rungtynės“, – teigė „Žaibo kirčio“ žaidėjas Marius Gelumbauskas.

 

„Pagal tradiciją, mes gerai žaidžiame su „Žaibo kirčiu“ pirmus kėlinius, bet po to mums pritrūksta jėgų, žaidėjų, resursų, kad išlaikytume varžovų siūlomą tempą. „Žaibo kirtis“ visada renkasi gausiai, moka ir gintis, ir pulti, tad su jais kovoti labai sudėtinga. Galvojome, kad šiais metais pavyks, bet po pirmo pusfinalio praradome kelis svarbius žaidėjus, ypač trūko puolėjų, tad teko atakuoti gynėjams. Laimėti prieš „Žaibo kirtį“ įmanoma, reikia tik apsiginti ir įmušti bent vieną įvartį. Arba tikėtis, kad jiems žiauriai nesiseks puolime. Arba surinkti pačią optimaliausią sudėtį. Nei vienos iš šių sąlygų mes neišpildėme – ir rezultatas akivaizdus“, – konstatavo „Onikso“ vartininkas E. Ruskan.

 

Dėl 5 vietos. „Skaidiškės“ – „Vilkai“ 5:3

 

Po pernykščio žygio į finalą ir nesėkme vainikuoto finišo, šiais metais „Skaidiškės“ finišavo pergalėmis, bet be medalių. Po nesėkmingai pasibaigusios ketvirtfinalio serijos „Skaidiškių“ vadovas Marius Bukauskas teigė, kad dėl 5-8 vietų galės žaisti visi norintys. Kadangi trečiadienį tų norinčių nebuvo tiek jau daug, tad paskutinėse sezono rungtynėse ir pačiam Mariui teko apsivilkti futbolininko aprangą beigi žengti aikštėn.

 

Reikia pasakyti, kad įžengta buvo solidžiai. Kovingai, emocingai, su geltona kortele ir įvarčiu. 62 min. komandos draugo perdavimą uždaręs M. Bukauskas pamojavo ranka „Skaidiškių“ gerbėjams ir aukštai iškėlęs galvą paliko aikštę. Tuo metu jo komanda pirmavo 5:1 ir abejonių dėl pergalės faktiškai nebuvo.

 

Paskutinėmis rungtynių minutėmis „Vilkai“ dar spėjo krismtelėti varžovams ir po Dariaus Zapolskio bei Eimanto Mongirdo įvarčių sušvelnino rezultatą iki 3:5, tačiau rimtesnio šaršalo sukelti jiems jau nebepavyko.

 

„Mums trūko ne papildomų 5 minučių, o paprasčiausiai ateiti į rungtynes savo pačių galvose ir nusiteikti kovai. Nors ir dėl 5 vietos, taip žaisti, kaip mes žaidėm šiandien tiesiog negalima. Kita vertus, tai atspindi visą mūsų sezoną“, – sunkiai žodžius po nesėkmės rinko „Vilkų“ vadovas Mindaugas Broga.

 

„Prieš rungtynes buvo abejonių, daug kas negalėjo ateiti, teko net ir man sportinę formą atsinešti. Bet aikštėje jautėsi mūsų pranašumas, nes ir varžovai neturėjo savo geriausių žaidėjų. Buvo tik laiko klausimas, kada įmušime. Ilgai laukti nereikėjo, pirmavom 2:0, po pirmo buvo 2:1, bet antrame pelnėme dar tris – ir po to jau klausimų nebeliko. Pabaigoje dar leidome varžovams kelis kartus pasižymėti, kad labai neliūdėtų, ir sutvarkę formalumus uždarėme sezoną. Didelio džiaugsmo tikrai nėra, nes jaučiame, kad 5 vieta – ne ta, dėl kurios šį sezoną rinkomės ir kovojome“, – samprotavo „Skaidiškių“ vadovas M. Bukauskas.

 

Dėl 7 vietos. „Salininkai“ – „Carlsberg Nealkoholinis“ 3:0

 

Gerokai smagiau sezoną užbaigė VFL debiutantai „Salininkai“. Rungtynėse dėl 7-os vietos jie 45 minutes ieškojo spragų „Carlsberg Nealkoholinis“ gynyboje, o kai rado – tai nestabdydami sumušė tris įvarčius ir iškovojo tvirtą pergalę. 45 min. tiksliu smūgiu švieslentę įžiebė Andrius Stanulis, po 10 minučių antrą įvartį pridėjo Artur Skuratovič, o vyšnia ant torto tapo jauniausio salininkiečio Edgar Oleinikov įvartis 80 min.

 

„Pirmame sezone užimti 7 vietą – tikrai nėra blogas rezultatas. Aišku, norėjosi dar geriau, kad ir 5-os pozicijos, bet esame patenkinti ir tokiu finišu. Šiandien atėjome atsipalaidavę, norėjome pasiimti paskutinę dėžę nealkoholinio, žaidėm draugiškai, be pykčio ir pelnytai laimėjome“, – rungtynes apibendrino „Salininkų“ vartininkas Piotr Truselevič.

 

„Viskas gerai, bet po ketvirtfinalių motyvacija ir susirinkimas jau buvo nebe tie. Pirmame kėlinyje dar atsilaikėme, bet antrame varžovų jaunuoliai apibėgo mūsų veteranus, sumušė savo įvarčius ir laimėjo. Gal būt, jei pirmamem kėlinyje būtume išnaudoję savo progas, rezultatas būtų kitoks, bet dabar – yra kaip yra“, – pripažino „Carlsberg Nealkoholinis“ vadovas Vitalijus Vinckevičius.